Laisvės liepsna iš kartos į kartą

1991 metų sausio 13-oji yra didžiausia XX a. Lietuvos visuomenės, mūsų susitelkimo ir solidarumo pergalė, pasiekta ginant laisvės idėją, žmogaus orumą ir kitas pamatines demokratijos vertybes.

Ši pergalė buvo tarsi laisvės liepsnos tiltas, kuris įtvirtino teisę kurti laisvą, demokratišką gyvenimą ne tik Vilniuje ir visoje Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, taip pat kitose byrančios Sovietų Sąjungos vietose. Jeigu beginkliai laisvės gynėjai būtų pralaimėję Lietuvoje, Europos žemyną būtų galėjusi padalyti nauja geležinė uždanga.

Atkurtos Lietuvos valstybės paskelbimą SSRS vadovybė įvertino kaip fundamentalų iššūkį. 1990-ųjų pabaigoje ėmė aiškėti, kad prieš Lietuvą gali būti panaudota karinė jėga. Pasinaudodama palankia priedanga – karo Persijos įlankoje eiga – Maskva pamėgino sustabdyti Lietuvos visuomenės nuosekliai vykdomą nepriklausomybės įtvirtinimo darbą ir sunaikinti atgimusią Lietuvos valstybę.

1991 m. sausio 13-osios naktį speciali KGB kovinė „Alfa“ grupė ir sovietinės armijos desantininkų pajėgos užgrobė Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Tiesa, operaciją Vilniuje vykdžiusios pajėgos tuomet neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių beginklių Lietuvos piliečių. Taip Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – lemtingomis Lietuvai dienomis bei mėnesiais atliko ne tik Respublikos kūrimo ir įstatymų leidimo, bet ir valstybės gynimo funkciją. O aplink parlamentą susitelkę laisvės gynėjai galėjo patirti, ką reiškia būti čia ir dabar vykstančios istorijos kūrėjais.

Sausio 13-osios naktį, sovietų agresijos metu, po tankų vikšrais, nuo kulkų ir sprogstamųjų paketų žuvo 14 ir buvo sužeista daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.

Nepaisant žiaurios desantininkų agresijos, susitelkę Lietuvos žmonės apgynė valstybę ir savo vertybes. Sausio 13-oji šiandien prisimenama kaip laisvės gynėjų moralinio triumfo diena.